Rengdamas apybraižą apie Panevėžyje veikusią Meno kuopą (1921–1945) ir jos globėją Julijoną Lindę-Dobilą, plačiau susipažinau su neeiline asmenybe – Meno kuopos veikėju, vėliau žurnalistu, vertėju, redaktoriumi, rašytoju, Lietuvos kultūros puoselėtoju Nepriklausomybės metais, žymiu sovietmečio disidentu Juozu Keliuočiu. Iš pradžių jis man buvo garsus kunigo, filosofo, rašytojo, pedagogo Julijono Lindės-Dobilo mokinys, kuris savo tolimesne veikla, ko gero, praaugo mokytoją. Taip atsitinka, kai mokytojas atranda talentingą mokinį. Kuo toliau domėjausi Juozo Keliuočio asmenybe, tuo labiau atsivėrė anksčiau mažai kam žinomi jo gyvenimo ir kūrybos klodai. Dėkoju likimui, kad dar spėjau įsigilinti į šios asmenybės gyvenimą ir kūrybą. Nepretenduoju į išsamius mokslinius svarstymus, bet jaunimui Juozo Keliuočio gyvenimas ir kūryba turėtų būti geriau žinoma ir suprantama. Tai ir buvo didžioji paskata parengti apybraižą apie Rokiškio krašto šviesuolį, kuris Nepriklausomybės metais ir vėliau 8 9 buvo tarsi kelrodė žvaigždė, kuriuo keliu Lietuvos valstybei ir jos kultūrai reikėjo eiti. Tik Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija sužlugdė šiuos planus, o patį Juozą Keliuotį privertė išgyventi tikrą gyvenimo ir kūrybos dramą. Norėjau iš tolimesnės perspektyvos pamatyti neeilinio Nepriklausomos Lietuvos kultūrininko vaidmenį Lietuvos kultūros raidoje. Nuoširdžiai dėkoju Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai, Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrui (pirmininkė Alicija Teresė Matiukienė) už paramą leidžiant biografinę apybraižą. Žinoma, dėkoju ir leidėjams, kurie ėmėsi atsakomybės iš užmaršties prikelti žymų Nepriklausomos Lietuvos kultūrininką.