Prozininkei, eseistei, dramaturgei, pedagogei Vandai Juknaitei 2008 m. įteikta antroji literatūrinė Juozo Keliuočio premija už brandžią etinę, pilietišką ir emocingą kūrybą, teigiančią svarbiausias humanistines vertybes, įtaigią žodžio raišką, unikalų kūrėjo ir jauno žmogaus dialogą egzistencinės prasmės klausimais.
Rašytoja gimė 1949 m. lapkričio 28 d. Rokiškio rajone, Papiliuose. 1972 m. ji baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo mokykloje, dėstė Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose. Nuo 1975 m. dirbo VPI/VPU dėstytoja, buvo Lietuvių literatūros katedros docentė, porą metų vedė radijo laidą, bendradarbiavo spaudoje. Dirbo socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.). Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
1983 m. V. Juknaitė debiutavo apysakos ir apsakymų knygele „Ugniaspalvė lapė” (išleista serijoje „Pirmoji knyga”). Išgarsėjo romanu „Šermenys” 1990 m., liudijančiu agrarinės kultūros pabaigą. Apysaka „Stiklo šalis” (1995) remiasi autorės patirtimi, ką iš tikrųjų reiškia būti motina pokomunistinėje visuomenėje. Pagal šią apysaką 2004 m. režisierė Janina Lapinskaitė pastatė kino filmą. V. Juknaitė organizavo beglobių vaikų vasaros stovyklas, kurių autentika atgijo esė „Išsiduosi balsu” (2002), apmąstančioje „nužemintųjų ir nuskriaustųjų” likimus pokomunistinės laisvės sąlygomis. Be to, 2000 m. pakartotinai išleisti romanas „Šermenys” ir apysaka „Stiklo šalis”, kuri papildyta drama „Formulė”, pagal kurią Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygos teatre „Skatuve” Gytis Padegimas sukūrė spektaklius. Dramoje atkuriamas evangelinis epizodas apie Mesijo laukiamą gimimą, tačiau veiksmo laikas perkeliamas į mūsų dienas. 2004 m. kartu su Elena Bukeliene išleido knygą „Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos”.
2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos”, į kurią sudėti pokalbiai su sudėtingo likimo, negalią turinčiais vaikais.
Visa rašytojos kūryba teigia svarbiausias humanistines vertybes – atsakomybę už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertę ir meilę, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. V. Juknaitė – jautri, pastabi asmenybė, savo darbuose aprašanti socialines problemas. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų”, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas. Rašytoja įvertinta ir gausybe įvairių apdovanojimų: 1993 m. jai paskirta Juozo Paukštelio premija už romaną „Šermenys”; 1994 m. – Žemaitės literatūrinė premija už romaną „Šermenys”; 2001 m. – Juozo Grušo premija už dramą „Formulė”; 2003 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė ir pokalbių knygą „Išsiduosi. Balsu”. 2004 m. Juknaitei paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, o 2008 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už aktyvią veiklą, globojant ir auklėjant beglobius vaikus, Juknaitė įvertinta pirmąja išeivijos lietuvio verslininko, keliautojo ir filantropo Valterio Rasko premija, įsteigta Lietuvos vaikų fondo.
Rašytoja Vanda Juknaitė įvertinimo sulaukė ir savo gimtajame Rokiškio krašte – ji tapo antrąja literatūrinės Juozo Keliuočio premijos, įsteigtos Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro, laureate. Nors ir būdama labai užimta, ji visada rado laiko apsilankyti gimtojo krašto – Rokiškio, Obelių – bibliotekų renginiuose.
